Arklių kaustymas

tureklaiVisas dėmesys buvo sutelktas į arklių kaustymo specialistų ruoši­mą. 1930 m. organizuojant arklių kaustymo 2 mėnesių kursus, Žemės ūkio rūmai pirmiausia atsižvelgė į Klaipėdos krašto Amatų rūmų re­komendacinį laišką ir į Klaipėdos krašto Laisvosios kalvių sąjungos mokinamosios arklių pasegimo kalvės Klaipėdoje statutą. Iš pradžių buvo manoma iš kursantų imdavo mokestį, o vėliau to atsisakyta ir pasielgta atvirkščiai – kursantams buvo mokama pašalpa – 50 litų per mėnesį.1938 m. ši suma sumažėjo iki 40, o 1939 m. iki 20 litų, tačiau norinčių mokytis šiuose kursuose, kaip rodo archyviniai duomenys, atsi­rasdavo. Tuo tarpu Klaipėdoje vienoje pamainoje mokėsi 8 kursantai, Kaune – po 30 kursantų du kartus per metus”. Kursai vyko pagal 80 vai. praktikos ir 40 vai. teorijos programą. Stojantiesiems asmeniškai ir per spaudą buvo pranešama, kad „pirmenybė bus duodama tiems kal­viams, kurie moka skaityti ir rašyti, savistoviai dirba ir kurie, kursus iš­klausę, grįš kalvio darbo dirbti”. Tai įrašyta ir į kursų taisykles.

Šiuose kursuose iki 1940 m. apmokyta apie 500-600, o galbūt ir daugiau provincijos kalvių. 1937 m. buvo rašoma, kad Lietuvoje yra 1876 arklių kaustymo specialistai. Galimas daiktas, kad buvo priskai­čiuojami ir tie, kurie arklių kaustymo mokyklas arba kursus baigė ka­riuomenėje. Iš viso 1939 m. Lietuvoje buvę 4975 kalviai. Sunku pa­sakyti, kiek tiksli ši statistika, tačiau gerų kalvių trūko daugelyje Lietu­vos vietų. Net į arklių kaustymo kursus kai kur sunku buvo rasti kandi­datų, nors apskritai norinčių mokytis netrūko.

Todėl nenuostabu, kad daugelis valsčių savivaldybių ir net priva­čių asmenų kreipėsi į Švietimo ministeriją, prašydami įsteigti naujų ama­tų mokyklų, kur būtų mokoma kalvystės.

Dar 1934 m. švietimo ministras K.Šakenis turėjo pripažinti, kad „Pasaulinė krizė ir savisaugos jausmas verčia mus dirbti ir mokėti viską sau patiems gamintis. Gerų specialistų stoka verčia mus susirūpinti ama­tais ir amatininkų paruošimu. Panaši padėtis buvo visą buržuazijos valdymo laikotarpį. Gal todėl 1940 m. pradžioje susirūpinta buvusių amatų mokyklų programų ir mokymo laiko trumpinimu, kad būtų galima greičiau ir daugiau paruošti įvairių amatininkų, tarp jų ir kal­vių. Šį klausimą bandyta išspręsti jau po Antrojo pasaulinio karo.

Lėtas kapitalistinės gamybos vystymasis Lietuvoje iki pat XX a. vidurio nepajėgė patenkinti augančių pramonės ir ypač žemės ūkio ge­ležies gaminių reikmių. Todėl susidarė sąlygos, skatinusios mokytis kal­vystės. Kalvystės mokymuisi didelę reikšmę taip pat turėjo amato pa­veldimumas, žemės stoka, gausios mažažemių ir vidutinių valstiečių, šeimos, geresnis uždarbis, pajėgumas bei kitos priežastys.

XIX a. antrojoje pusėje-XX a. pirmojoje pusėje kalvystės mo­kymosi buvo keli etapai ir kelios formos: iki XIX a. pabaigos (1893 m.) cechuose; per visą tyrinėjamąjį laikotarpi – individualiai; nuo XX a.trečiojo dešimtmečio – mokyklose ir įvairiuose kursuose. XIX a. antrojoje pusėje-XX a. pradžioje daugelis būsimų kalvių mokėsi miestų ir dvarų kalvėse, iš čia amatas plito po miestelius ir kaimus. Jau nuo seno, o ypač nuo XIX a. pradžios ir vidurio, didėjant geležies dirbinių reikmėms, kalvystės mokėsi arba ja vertėsi įvairių tau­tybių žmonės rusai, baltarusiai, lenkai, vokiečiai, latviai ir gana daug žydų. Nuo XIX a. aštuntojo-devintojo dešimtmečių kalvyste vis dau­giau ėmė verstis ir lietuviai. Dažniausiai kalvystės mokėsi jaunuoliai nuo 16 iki 20 metų, ta­čiau pasitaikydavo ir kur kas vyresnių mokinių.Iki XX a. pradžios dauguma kalvių neturėjo beveik jokio bendro­jo išsilavinimo. Tai buvo gabūs savamoksliai galintys nukaldinti, žagres, peilius ir kitus įrankius, turėklai buvo gaminami ne tik iš metalo. Kartais mokėję ne tik ra­šyti, bet ir po keletą svetimų kalbų kalviai. Nuo XX a. pradžios ir ypač nuo antrojo-trečiojo dešimtmečių daugelis kalvių mokinių jau buvo kurį laiką lankę pradžios mokyklas, bet dėl sunkių ekonominių sąlygų daž­niausiai jų nebaigę. XIX a. antrojoje pusėje kalvystės mokymosi laikas buvo kur kas ilgesnis (4-5 metai), negu XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje (2-3 me­tai). XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose šis laikas darlabiau sutrumpėjo (iki 2 ir net iki 1 metų). Miestų ir dvarų kalvėse kalvystės buvo mokoma ilgiau ir nuosekliau. Griežto dienos režimo, išskyrus mokyklas ir kursus, nebuvo.Prieš Antrąjį pasaulinį karą amatų mokyklose buvo ruošiami kalviai-šaltkalviai ir mechanikai, o kariuomenėje ir kursuose – tik arklių kaustymo specialistai. Todėl apskritai trūko aukštos kvalifi­kacijos kalvių.